Evangelijoje pagal Joną randame platų pasakojimą, kaip Jėzus nusivilko viršutinius drabužius, persijuosė rankšluosčiu, įpylė vandens į praustuvą ir mazgojo mokiniams kojas.
Pėdų mazgojimas buvo laikomas svetingumo ženklu. Ši darbą paprastai atlikdavo tarnai, pagerbdami savo šeimininko svečią.
Nuplovęs mokiniams kojas, Jėzus pakvietė mokinius tą patį daryti vieni kitiems: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“. Jėzus prašo mokinių pereiti nuo žinių prie darbų. Meilė turi būti rodoma labiau darbais nei žodžiais.
Svarstant mokinių kojų plovimo pasakojimą, negali neužduoti sau labai asmeninio klausimo, o kaip su mano tarnyste? Krikščionis – dvasiškis ar pasaulietis – yra pašauktas ne ponauti, valdyti, bet tarnauti. Ir visiškai nesvarbu, kokias pareigas krikščionis užima – prezidento, kunigo, Seimo nario, valdininko ar namų šeimininkės – jo pareiga tarnauti panašiai, kaip tarnavo Jėzus.
Nuo to, kas nuo vaikystės įsitvirtina mūsų sąmonėje: davimas ar gavimas, tarnavimas ar tik mėgavimasis gyvenimu, nuo to priklauso mūsų gyvenimo vertė ir gyvenimo kryptis. Jeigu norime tik gauti ir mėgautis gyvenimu, tuomet šiandienė Lietuva bus nepriimtina ir būsime gundomi iš jos bėgti. Tačiau jeigu mums yra nesvetima mintis save dalinti, tarnauti, gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, tuomet gražesnio krašto už Lietuvą nėra pasaulyje.
ARK SIGITAS
